atkolti

atkõlti, àtkolia (atkõlna, àtkolsta), àtkolė tr. atlošti, atremti: Atkõlk duris, t. y. uždėk, kad neužsidarytų J.Jabl. Vos buvo kryžokai atkolę koptas pri mūrų, tujau kova prasidėjo S.Dauk. | refl.: Anam reik atsikõlti – taip nepastova Lkv. Atsìkoliau į sieną J.Jabl. [Rapolas] sėdėjo suole, visa nugara atsikolęs sienos Vaižg. Grėtė užmeta rankas ant sprando, atsikolia atgal į kėdę I.Simon. Bukys sėdėjo atsikolęs žeminės sienos J.Balt. Šalia manęs stovėjo Antanas, atsikolęs į pilką liepos kamieną Pč. Anibalis niekados atsikolęs nevalgė, nedaugesniai taurelės vyno gėrė S.Dauk. Prie štulės atkaltės atsilošti, atsikõlti KII17. Pats tėvas atsitupia ant žemės, atsikolęs nugara prie medžio Blv. Jei blogai pasidarė, atsikolk į sieną Slnt. Jis gali stovėti prieš pečių atsikolęs Tlž. Kaminkrėtys atsikolna į kaminą ir dairosi į visas puses Krtv. Atsikolęs stovėdamas ne taip pavargsti Dr. Stova kaip girts, į sieną atsikõlęs Grg. Kits atsilošęs, kits atsikolęs KlvD143. Mykolas, sėdėdamas stalo gale, atsikolė prie sienos BsMtII112. Lengvutis atsikolsta ir taria Vd. | prk.: Austrija atsikolė visai prie vokiečių ciesorystės Blv. \ kolti; antsikolti; atkolti; susikolti; užkolti